Top

Filosofas, kuriam armijos poreikį patenkino darbas „Michelin“ restorane

Tekstas ir nuotraukos: Augustė Tamulytė

Restorano „Saulės jėgainė“ šefas Edgaras Bolšakovas fine dining kultūros spaudimui nepasiduoda – kategoriškai pasisako prieš maistą, nutolusį nuo savo pirminės paskirties, jo pervertinimą ir darbo kultūroje pamestą žmogiškumą bei etiketą. Kaip pats teigia, maisto filosofijos nėra – tai tik sąvoka, tinkama rinkodarai. Pokalbis su Edgaru apie filosofiją, moralę ir pabėgėlių krizę.

VMG Master: Kaip filosofas atsidūrė virtuvėje?

Edgaras: Išvažiavęs studijuoti į Olandiją norėjau išlįsti iš komforto zonos ir nusprendžiau įsidarbinti „Michelin“ žvaigždę gavusio restorano virtuvėje. Dirbau XV a. pilyje, kurioje be restorano buvo įkurti ir ypač seni vyno rūsiai. Juose vynas laikomas uoloje išgręžtose skylėse. Virtuvėje klestėjo itin stipri hierarchija, todėl mano armijos poreikis buvo patenkintas (šypteli).

VMG Master: Virtuvėje dirbi jau septynerius metus. Kodėl armija nesibaigė?

Edgaras: Jei turėčiau pinigų, nedirbčiau. Skaityčiau knygas, kontempliuočiau, kas esu aš, kas yra žmogus, teisinga visuomenė, teisingumas. Mane domina švietimas – tai labai svarbi sritis. Švietimo reformos klausimas tęsiasi jau dešimt metų – jis niekada nesibaigia.

 

VMG Master: Kokių pokyčių reikia švietimo sistemai?

Edgaras: Jeigu būčiau valdžioje, padaryčiau penkias privalomas filosofijos pamokas per savaitę. Vienoje konferencijoje buvo kalbėta apie Prancūzijos švietimo sistemos degradaciją, nes privalomų paskaitų skaičius sumažėjo nuo penkių iki trijų. Tuo tarpu Lietuvoje… pati žinai.

VMG Master: Ką tavo gyvenimui suteikia gilinimasis į filosofiją?

Edgaras: Be filosofijos būčiau vaikščiojantis lavonas. Tai išmuša iš pragmatinės orbitos. Žmonės yra materialūs dariniai, turintys tenkinti materialius, fizinius poreikius, bet filosofija… Tai – dvasinis reikalas, primenantis, kad vartotojiškumas ir malonumai nėra tikroji laimė. Filosofija kiekvienam padovanoja vis kažką kito.

 

VMG Master: Tarp filosofijos ir šefo gyvenimo vyksta sintezė?

Edgaras: Filosofija ugdo etinį, moralinį supratimą. Man svarbu būti ne tik virtuvės vadovu, bet ir pedagogu, perduoti gyvenimiškąsias vertybes. Jei matau, kad išmokiau žmogų visko, ką galėjau, ir jis aklai eina į darbą tik dėl pinigų – aš jam pasiūlysiu išeiti, nesustoti tobulėti. Iš šefo perspektyvos toks sprendimas nėra geras, bet iš žmogiškos perspektyvos, kuri man atrodo svarbesnė, tai yra pareiga. Kai stengiesi būti etiškas žmogus, tai persiduoda ir į kitas veiklas – ar vaikščiočiau miške ir nespardyčiau musmirių, ar bendraučiau su kolegomis.

 

VMG Master: Kulinarija kada nors pasiekia meno lygį?

Edgaras: Ne. Menininkas turi stengtis, kad tai, ką jis daro, būtų gražu, o kulinarija… Tavo galutinis rezultatas yra skaniai pavalgęs žmogus. Jauni žmonės apsigauna galvodami, kad maisto gamyba yra menas, tai, visų pirma, – amatas. Man juokinga, kad virtuvėje yra paplitusi žeminimo kultūra, rusiška diktatūra – virėjai pamiršta, kad, blemba, tai yra tiesiog maistas, kurį žmonės valgo – ar prezidentas, ar studentas. Žinoma, maistas yra gerbtinas dalykas, bet nieko daugiau. Kartais kalbama ne apie filosofiją, o apie elementarų žmogiškumą.

 

VMG Master: Ar matai prasmę maisto gamyboje?

Edgaras: Jei kalbame apie šeimos ratą, ritualinius susirinkimus – Kūčias, Velykas – taip. Tai yra energijos pasidalijimas, tradicijos tęsimas. Ir mano, ir tavo protėviai susėsdavo prie bendro stalo, dalydavosi maistu – tai archajinis momentas. Motinos maisto gaminimas šeimai – didžiuliai energijos mainai, užtikrinantys šeimos gerovę.

VMG Master: Virtuvėje prasmės nebelieka?

Edgaras: Virtuvė yra sunkus darbas savo prigimti, nieko nepadarysi. Visą laiką stengiuosi diegti demokratijos principus, bet galiausiai virtuvė yra hierarchija. Žmonės nesąmoningai bando kvestionuoti tavo autoritetą, todėl negali būti minkštas. Despotinė virtuvė visada bus pranašesnė.

 

VMG Master: Pradėjai bendrauti su „Caritas“ pabėgėlių centru dėl pabėgėlių įdarbinimo galimybių. Kodėl?

Edgaras: Restoranas yra verslas, kuriam reikia dirbančių rankų. Galbūt žmonės bijo pabėgėlių, bet aš į juos žiūriu kaip į žmogišką išteklių, kad ir kaip žiauriai tai gali nuskambėti. Kita vertus, aš ir pats toks esu kitiems. Jei mane tenkina darbo rezultatai, mes susikalbame – atlyginimą sumokėsiu. Liberali demokratija stumia idėją apie brolybę, lygybę, bet tiesa yra ta, kad žmonės, kurie atvažiuoja į svetimą šalį, tėvynės neieško – jie ieško gerovės sau. Tai – egoistinė pozicija, tačiau nėra tautų kaltė – tiesiog žmogiškasis faktorius.